Ką reiškia “kalba” kalbėtojams? Konstruojant kalbos sampratos modelį viešojoje erdvėje
Straipsnio tikslas – sukurti kalbos sampratos viešojoje erdvėje teorinį modelį. Toks modelis paaiškintų, kaip kalba suvokiama viešojoje erdvėje (straipsnyje tai vadinama „viešąja kalbos samprata“). Modelis konstruojamas analizuojant ir apibendrinant ankstesnius tyrimus šia tema. Šiai analizei atrinkti tyrimai, priskiriami kognityvinei kalbos ideologijų tyrimų paradigmai, kuriuose, pasitelkiant kognityvinės paradigmos sąvokas, analizuojamas abstraktaus domeno „kalba“ konceptualizavimas. Į analizę įtraukti keli kiti tyrimai, kuriuose daromos išvados apie kalbos konceptualizavimą viešojoje erdvėje, nors ir nėra remiamasi kognityviniu požiūriu. Iš viso į analizę įtraukta 12 straipsnių. Rezultatai rodo tris viešosios kalbos sampratos aspektus. Pirmasis pavadintas „reprezentacija“: čia svarstoma, kokią kalbą ir (ar) jos atmainas viešosios erdvės dalyviai supranta kaip „savo“ (t.y. kokios kalbos atmainos reprezentuoja juos). Tokia kalba gali būti bendrinė valstybinė kalba arba nebendrinė kalbos atmaina (kasdienė kalba, tarmė, kelių etnolektų pagrindu susiformavusi atmaina ir t. t.). Antrasis aspektas pavadintas „ekspertize“: čia aiškinamasi, kas moka „tikrąją“ arba „gerą“ kalbą. Tai gali būti kalbos ekspertas arba ne, o pastarasis gali būti vaizduojamas arba kaip vienas žmogus (t. y., pats individas nusprendžia, kokia yra jo kalba) arba kaip dauguma („sprendžia tauta“ / „gera kalba yra tai, kaip kalba tauta“). Trečiasis aspektas pavadintas „funkcija“ ir nurodo į tai, ką viešosios erdvės dalyviai apibūdina kaip pagrindinę kalbos funkciją. Ši funkcija gali būti komunikacinė, identifikacinė arba ryšių kūrimo/stiprinimo funkcija. Komunikacinė funkcija reiškia, kad kalba suprantama kaip bendravimo priemonė, o identifikacinė – kad kalba yra tapatybės dalis ir naudojama kaip tos tapatybės išraiška. Ryšių kūrimas/stiprinimas reiškia, kad kalbos funkcija yra sieti vienos bendruomenės/visuomenės narius. Šį analizės modelį galima naudoti kalbos ideologijų tyrimams, ypač tais atvejais, kai tyrimais siekiama palyginti kalbos sampratas viešosiose diskusijose apie kalbą skirtingose šalyse. Visuose tyrimuose, kuriais paremtas sudarytas modelis, analizuojamos Europos arba Šiaurės Amerikos šalys, kurių kalbinė aplinka galėtų būti apibūdinama kaip „bendrinės kalbos kultūra“; todėl modelį galima pildyti kitais tyrimais ir toliau tobulinti.