Lietuvių kalba kaip klaida. Raštingumo samprata ir kalbos taisymai mokykloje

Santrauka

Šiame specialiajame numeryje, remiantis (socio)lingvistiniu požiūriu į mokyklinį raštingumą, dokumentuojama XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Lietuvos formaliojo rašymo mokymo istorija. Tyrimas susideda iš keturių dalių: viena iš jų teorinė, likusios empirinės. Autoriai tyrinėja autentiškas mokinių rašymo praktikas, pirmiausia, mokytojų taisomus rašybos, morfologijos ir sintaksės, leksikos, taip pat stilistinės raiškos variantus, ir interpretuoja taisymus iš preskriptyvizmo kritikos perspektyvos. Tyrimo medžiaga atsirinkta iš anoniminės mokyklinių rašto darbų bazės “Rašinėliai”, kurioje tyrimo metu buvo daugiau nei 7500 pdf failų, reprezentuojančių beveik 950 skirtingų moksleivių rašytus įvairių žanrų tipų tekstus, iš kurių beveik 80 proc. sudarė mokytojų taisyti darbai. Tyrimo rezultatus galima interpretuoti kaip atskleidžiančius kognityvinę ir socialinę mokyklinio raštingumo įvairovę. Tarp taisytų mokinių kalbos variantų praktiškai nebuvo atvejų, kurių nebūtų galima paaiškinti kognityvinėmis ar socialinėmis kalbos varijavimo priežastimis. Kaip pagrindinės priežastys indentifikuotos: 1) sakytinės kalbos įtaka; 2) analogijos veiksnys, kai mokiniai įsisavina tam tikrą rašybos konvenciją ir vėliau ją apibendrina kitiems atvejams; bei 3) veikiausiai tarpusavyje susiję tokie veiksniai kaip žanras, rašymo motyvacija ir preskriptyvi pedagoginė praktika. Viliamasi, kad šis tyrimas atskleis ne tik sociolingvistinės prieigos novatoriškumą ir produktyvumą mokyklinio raštingumo analizei, bet ir jos teorinį potencialą tolesnei mokyklinio raštingumo sociolingvistikos plėtrai. Norėtųsi manyti, kad tyrimo rezultatai ir pabaigoje pateikta diskusija bus pravarti formuojant Lietuvos švietimo politiką ir tobulinant mokyklinio raštingumo pedagogiką.