AKCIJOS MIESTE IR IŠPUOLIŲ GRĖSMĖS RETORIKA. VILNIUS PO 2009-ŲJŲ

Skaidra Trilupaitytė

Santrauka


 

 Straipsnyje analizuojami urbanistinių akcijų interpretavimo būdai. Iš­puolių grėsmės retorika siejama ne tiek su organizatorių intencijomis, kiek su išorinėmis politinėmis įtampomis. Parodoma, jog emocijomis nuspalvintas garsių politikų, žurnalistų etc. nuostatas tam tikrų renginių atžvilgiu lemia ne vien administracinės taisyklės, bet ir bendra geopolitinė šalies orienta­cija, taip pat tarptautiniai neramumai, besisiejantys su vietinių politikų bai­mėmis. Kaip išeities tašką pasirenkant mikroatvejo perspektyvą (įsimintinas 2009 m. sausio 16 d. riaušes prie Lietuvos Respublikos Seimo), čia aptariami kai kurie legalumo ribų kvestionavimo atvejai Lietuvos žiniasklaidos erdvė­je, pabrėžiami skirtingi politikų, viešųjų intelektualų, pareigūnų, ekspertų, žurnalistų, aktyvistų ir kitų viešosios erdvės dalyvių pasisakymai pagrindi­niuose žinių portaluose. Pradžioje atskleidžiama, kaip nuostatas susibūri­mų (ir administracinių bei politinių reikalavimų) atžvilgiu keičia pirmuoju XXI a. dešimtmečiu ryškėjęs Lietuvos politinės situacijos nusakymas kaip (vėl) autoritarinės; parodoma, kad naujas konfliktines situacijas lėmė nau­jo tipo akcijų ir jų teisėtumo suderinamumo klausimas. Vėliau minimos kai kurios viešųjų autoritetų reakcijos į socialinius reikalavimus keliančius pro­testus Vilniuje. Daroma išvada, jog šiandienos žiniasklaidoje tokie reikalavi­mai interpretuojami gana kontrastingai – viena vertus, kaip grėsmė nedidelės šalies ir jos visuomenės integralumui ar net saugumui, kita vertus – kaip geistinas (deja, realybėje vis nutolstantis) normalios demokratinės visuome­nės atributas.


Pilnas tekstas:

PDF

DOI: https://doi.org/10.15388/Polit.2016.1.10007