ANAPUS REPREZENTACIJOS: REVOLIUCIJA KAIP ŽODIS, VAIZDINYS IR ĮVYKIS

ALMIRA OUSMANOVA

Santrauka


Esame liudininkai to, kaip žodis „revoliucija“ iš politinės nebūties sugrįžo į politinį diskursą ir medijas, nors politinių utopijų epocha, atrodytų,
seniai pasibaigė. Netikėtą protestuojančių masių pasirodymą politikos avanscenoje, akcijų mastą ir globalų jų pobūdį, taip pat formas, kurias įgauna šios „pasipriešinimo šventės“, daugelis suvokia kaip naujos revoliucinės situacijos simptomą. Europos istorijoje būta nemaža momentų, kai menas ir revoliucija susiliedavo į bendrą kūrybinę praktiką (Prancūzijos revoliucija, Paryžiaus komuna, Spalio perversmas (revoliucija). Kažką panašaus regime ir šiandien, tačiau šiuolaikinis meno ir protestų judėjimo suartėjimas vyksta pasitelkus kitokios revoliucijos sampratą – ne socialinio politinio visuomenės pertvarkymo projekto ir bandymo sugriauti Sistemą, o nuolatinio nomadinio pasipriešinimo judėjimo, aprašomo pabėgimo, išvarymo ir tapimo terminais, pagrindu. Šiame straipsnyje aptariama keletas tarpusavyje susijusių klausimų: šiuolaikinės revoliucijos „teorijos“ ir jų reiškimasis politiniame akcionizme ir viešajame mene; „reprezentacijos“ ir „revoliucijos“ santykis; galimybės reprezentuoti revoliuciją ir, galiausiai, būdai, kuriais šiuolaikiniame medijų diskurse reiškiasi „sena meninės reprezentacijos ir politinio veiksmo dichotomija“ (Gerald Raunig).

 


Pilnas tekstas:

5-29.pdf

DOI: https://doi.org/10.15388/Polit.2013.1.1155