Vienas iš pripratimo (habituacijos) atvejų yra orientacinio reflekso užgesimas ir vadinamas tikrasis sensorinis pripratimas, kurį aprašė Hernandes-Peonas. Tačiau, kaip žinoma, nespecifinių sistemų, atsakingų už orientacinio reflekso atsiradimą, poveikiai patenka ir į sensorinius smegenų darinius. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų egzistuoja ypatinga sensorinio pripratimo forma? Galbūt, sensorinių reakcijų dekramentą, besivystantį dėl stimulo kartojimo, nulemia nespecifinių poveikių blokada, t. y. orientacinės reakcijos sensorinio komponento užgesimas? Remdamasis savo eksperimentais ir mokslo duomenimis, autorius mėgina teigiamai atsakyti į klausimą. Pateikiama trumpa požiūrių į sensorinių reakcijų kitimo priežastį analizė bei asmeninių tyrimų reziumė. Sukuriant sensorinio pripratimo (arba tiksliau, orientacinio reflekso užgesimo) modelį, pasitarnavo šie faktai: l) specifinio dirgiklio poveikis susideda iš dviejų komponentų: specifinio ir nespecifinio; 2) kartojant specifinį stimulą, labiausiai išryškėja daliniai sensorinių reakcijų pakitimai (nepilnas pripratimas, dalinis augimas), kurie pasireiškia tuo, kad sensorinės reakcijos kiekybiniai parametrai kinta iki tam tikro lygio ir toliau pasilieka tokie, kartojant stimulą; 3) nespecifiniai dirgikliai sukelia visiškai užgęstančias reakcijas; 4) sensorinių neuronų nepilno ir pilno pripratimo pobūdis ir kiekybiniai parametrai atitinka orientacinio reflekso makrokomponentų arba nespecifinių neuronų reakcijų užgesinimo charakterį ir parametrus. Šitie faktai leidžia daryti prielaidą, jog orientacinio reflekso ir jo sensorinio komponento užgesimas yra specialaus slopinančio sąlyginio reflekso susidarymas. Sąlyginis stimulas čia yra kartojamas signalas, kuris sąlyginiu reflektoriniu būdu ir sukelia slopinančios sistemos reakciją. Pastaroji blokuoja aktyvuojančiąją retikulinę formaciją. Blokuojanti ir aktyvuojanti sistemos veikia reciprokiniu būdu. Tik pateikus stimulą, vyrauja aktyvuojanti sistema. Kartojant stimulą, formuojasi laikinas ryšys tarp specifinės ir slopinančios sistemų. Laikinam ryšiui stiprėjant, stiprėja ir slopinančios sistemos aktyvumas. Šitaip pamažu orientacinė reakcija (kartu ir sensorinis jos komponentas) užgęsta. Ekstrastimulas arba stimulo parametrų pakeitimas sutrikdo susidariusį balansą aktyvuojančios sistemos naudai: gaunamas dishabituacijos reiškinys. Šitaip pateiktas modelis paaiškina specifinių neuronų dalinį ir nespecifinių neuronų pilną pripratimą. Įvedus į modelį specialią motyvacinę sistemą, kuri slopina blokuojančią sistemą ir užmezga ryšius su specifine sistema, galima paaiškinti ir teigiamo sąlyginio reflekso susidarymą. Visais atvejais svarbi lieka viena sąlyga: specifinė aferentacija į sensorinius darinius turi atkeliauti be perstojo. Sensorinių specifinių reakcijų stabilumas tai ir demonstruoja.