Kūrybinės apskaitos atsiradimas XX a. viduryje sukėlė didelį mokslininkų ir praktikų susidomėjimą. Tiek užsienio, tiek lietuvių mokslininkų darbuose šis reiškinys yra plačiai tiriamas ir apibrėžiamas kaip gebėjimas pasinaudoti teisės aktų lankstumu, siekiant finansinėje atskaitomybėje atvaizduoti subjektyvią informaciją. Tačiau priešingai nei užsienio, lietuviškoje literatūroje atsirado lingvistinės termino „kūrybinė apskaita“ interpretacijos, kurios šiam reiškiniui suteikė teigiamą prasmę, siejamos su kūrybiškumu ir įvardinamos kaip pozityvioji kūrybinė apskaita. Straipsnyje nagrinėjama kūrybiškumo koncepcija, jo santykis su apskaita, vertinamas kūrybiškumo suderinamumas su kūrybine apskaita. Atliktos literatūros analizės pagrindu siūloma atsisakyti skirstyti kūrybinę apskaitą į pozityviąją ir manipuliacinę, nes toks skirstymas ne tik prieštarauja kūrybiškumo koncepcijai, bet ir menkina apskaitos esmę ir jos daugialypiškumą.