REGIONINĖS KNYGOS APIBRĖŽTIS IR SAMPRATA (Žemaitijos knygos pavyzdžiu)
Straipsniai
TOMAS PETREIKIS
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas
Publikuota 2015-01-01
https://doi.org/10.15388/kn.v53i0.7807
PDF

Reikšminiai žodžiai

Žemaitija
regioninė knyga
etninė knyga
spausdintinė knyga
rankraštinė knyga
rankraštinis paveldas
žemaičių tarmė
knygos istoriografija

Kaip cituoti

PETREIKIS T. (2015). REGIONINĖS KNYGOS APIBRĖŽTIS IR SAMPRATA (Žemaitijos knygos pavyzdžiu). Knygotyra, 53, 85-111. https://doi.org/10.15388/kn.v53i0.7807

Santrauka

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas
Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas: petreikist@gmail.com

Žemaitijos knyga svarbi regiono kultūros istorijos dalis. Straipsnyje regioninė knyga suvokiama kaip lokalinės bendruomenės visas leidybos produktas, tenkinantis jos poreikius. Detaliau analizuojama Žemaitijos istorinė raida, be kurios neišsiversime nustatydami regioninės knygos kultūros erdvę. Žemaitijos statusas ir teritorinis apibrėžimas keitėsi, tad išskiriami trys regiono raidos etapai: 1) LDK (iki 1795),
2) carinės Rusijos (1795–1917) ir Nepriklausomos Lietuvos (1918–1944). Tikslus laiko ir erdvės pasirinkimas leidžia įvardyti Žemaitijos spaudos produkciją, kuri yra pažįstama iš leidybos ir spausdinimo duomenų. Remiantis šiuo principu aprėpiami regiono įvairiakalbiai spausdintinio ir rankraštinio palikimo klodai. Regioninė knyga autoriaus ir kalbos prasme yra nevienalytė. Jos kūrėjais buvo kultūriškai aktyvioji lokalinės visuomenės dalis, tenkinanti asmeninius ir kitų vietos gyventojų poreikius. Bendros politinės ir kultūrinės įtakos lėmė įvairiakalbės raštijos svarbą regiono knygos kultūroje. Daugiau dėmesio, be lietuviškos knygos, skiriama lotyniškai, lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, žydiškai ir vokiškai spaudos produkcijai. Į regioninės knygos tyrimus integruojamas vietos rankraštinis palikimas ir rankraštinė knyga kaip savita regiono knygos kultūros dalis. Žemaičių etninė knyga, išsiskirianti savo tarminiu pagrindu, suvokiama kaip gana savarankiška, bet sykiu integrali Žemaitijos knygos dalis. XVII a. pabaigoje užgimusi žemaitiškoji knyga, dėl žemaičių lituanistinio sąjūdžio XIX a. turėjo tvirtas pozicijas Didžiosios Lietuvos knygos kultūroje. Kuriantis lietuvių bendrinei kalbai ji sumenko, nors žemaičių kultūrininkų pastangomis buvo gaivinama visą XX a. pirmąją pusę. Žemaitijos knyga patyrė bendrus ir tik šiam regionui būdingus knygos kultūros dėsningumus, kurie atsiliepė komplikuotai leidybos situacijai ir regiono knygos kultūros būklei. Remiantis šia regioninės knygos koncepcija Žemaitijos knyga suvokiama kaip savarankiška Didžiosios Lietuvos knygos istorijos dalis.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.