Riešo kanalo tunelinio sindromo diagnostinių metodų palyginimas
Originalūs mokslo tiriamieji darbai
Aurimas Dobilinskas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
Saulius Knystautas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
Kęstutis Braziulis
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
Irmantas Rutkauskas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
Loreta Pilipaitytė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
Publikuota 2023-11-29
https://doi.org/10.15388/LietChirur.2023.22(4).4
PDF
HTML

Reikšminiai žodžiai

riešo kanalo sindromas
ultragarsinis tyrimas
elektroneuromiografija

Kaip cituoti

1.
Dobilinskas A, Knystautas S, Braziulis K, Rutkauskas I, Pilipaitytė L. Riešo kanalo tunelinio sindromo diagnostinių metodų palyginimas. LS [Internet]. 2023 Nov. 29 [cited 2024 May 5];22(4):226-33. Available from: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuvos-chirurgija/article/view/33730

Santrauka

vadas. Riešo kanalo sindromas – labiausiai paplitusi periferinių nervų neuropatija pasaulyje. Riešo kanalo tunelinio sindromo diagnostika paremta anamnezės duomenimis, objektyviu ištyrimu ir instrumentiniais tyrimo metodais. Pagrindinis instrumentinis tyrimas, įtariant riešo kanalo sindromą, yra elektroneuromiografija. Taip pat gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas. Tikslas – įvertinti pacientams, sergantiems riešo kanalo sindromu, taikytų instrumentinių diagnostinių metodų efektyvumą, jautrumą bei specifiškumą ir palyginti šiuos metodus tarpusavyje. Metodika. Tiriamiesiems atlikti diagnostiniai – ultragarsinis ir elektroneuromiografijos – tyrimai. Ultragarsinio tyrimo metu vertintas vidurinio nervo plotas (mm2). Elektroneuromiografijos tyrimu vertintas sensorinio impulso atsako greitis (ms) ir motorinio impulso atsako greitis (ms). Vėliau abu diagnostiniai tyrimai įvertinti atskirai, išskirtas jų jautrumas ir specifiškumas, metodai palyginti tarpusavyje. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 30 pacientų, iš jų – 26 (86,7 %) moterys, 4 (13,3 %) vyrai. Nustatyta, kad elektroneuromiografijos tyrimas yra ir jautrus, ir specifiškas: sensorinio impulso atsako sklidimo greičio matmuo atitinkamai 76,2 % ir 75 % (p = 0,042); motorinio impulso atsako sklidimo greičio matmuo – 100 % ir 75 % (p = 0,040). Ultragarsinis tyrimas yra jautrus (87,5 %), tačiau nespecifiškas (66,7 %) (p = 0,008). Tyrimas parodė, kad ultragarsinis matmuo stipriai, tiesiogiai ir patikimai koreliuoja su sensoriniu impulso atsako greičiu (p < 0,001). Taip pat ultragarsinis matmuo vidutiniškai, tiesiogiai ir patikimai koreliuoja su motoriniu impulso atsako greičiu (p < 0,001). Išvados. Ultragarsu matuojant vidurinio nervo plotą, pacientui galima įtarti riešo kanalo sindromą, tačiau tyrimas yra tik jautrus, bet nespecifiškas. Atlikus elektroneuromiografijos tyrimą, riešo kanalo sindromo diagnozę galima patvirtinti, nes tyrimas yra ir jautrus, ir specifiškas. Tyrimus lyginant tarpusavyje, tarp ultragarsinio tyrimo ir elektroneuromiografijos tyrimo rezultatų nustatytas stiprus, tiesioginis ir patikimas ryšys.

PDF
HTML
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai