Straipsnio objektas ir tikslas – ištirti siurrealizmo apraiškas prancūzų rašytojo André Bretono (1896–1966) autobiografiniame pasakojime Nadža (Nadja, 1928). Iškėlus mintį, jog autorius pasitelkia psichinę ligą kaip išskirtinę siurrealizmo manifestaciją, nubrėžiami šie tyrimo uždaviniai: 1) aptarti siurrealistinės tapatybės paieškas, 2) išskleisti siurrealistų požiūrį į moterį. Analizuojant šią temą, mums paranku remtis siurrealizmo nuostatomis, išreikštomis žurnaluose „Literatūra“ (Littérature), „Siurrealistinė revoliucija“ (La Révolution surréaliste), „Minotautaras“ (Minotaure), abiejuose Bretono Siurrealizmo manifestuose (Les Manifestes du surréalisme, 1924, 1930); taip pat Simone’os de Beauvoir įžvalgomis veikale Antroji lytis (Le Deuxième sexe, 1949). Tyrime aktualizuojami ir kai kurie siurrealizmo reiškinį ir beprotybę analizavusių autorių (Bonnet, Rispail, Mostauskis ir kt.) teiginiai. Tikimasi, kad siurrealizmo apraiškų viename svarbiausių Bretono tekstų tyrimas papildys ir praplės lietuviškąsias siurrealizmo įžvalgas ir lyčių studijų lauką.