Straipsnyje analizuojamos Aristotelio Poetikoje apibrėžto termino „anagnorisė“ (ἀναγνώρισις) reikšmės ir klasifikacijos problemos. Dėmesys kreipiamas į tai, kaip anagnorisė buvo suprantama ir interpretuojama klasikinės filologijos specialistų: lyginami skirtingi tų pačių anagnorisės rūšių vertimai, jų interpretacijos. Ieškoma atsakymo į klausimus, kodėl vieni vertėjai išskiria penkias, kiti – šešias anagnorisės rūšis; ką turėjo omenyje Aristotelis, išskirdamas anagnorisės rūšį, kurią pavadino „paties poeto sugalvoti atpažinimai“ (Arist. Poet. XVI, 1454b 30–31), kai žinoma, kad visus atpažinimus dramose kūrė patys poetai. Taip pat siekiama atsakyti į klausimą, ar tarp tragedijos personažų vyksta anagnorisė, kylanti iš klaidingo silogizmo, ar žiūrovai iš pradžių personažų neatpažįsta ir vėliau atpažįsta juos teisingai. Daroma išvada, kad Aristotelis išskyrė šešias anagnorisės rūšis, turėdamas omenyje, kad anagnorisė tarp personažų vyksta, kad klasifikacija Aristotelio Poetikoje sudaryta remiantis meniškumo ir anagnorisės panaudojimo dramose originalumo principu.