Straipsnyje apžvelgiamos per pastaruosius tris dešimtmečius išryškėjusios lietuvių literatūrologijos raidos ypatybės, stebimi tam tikri mentaliniai judesiai, ryškinami šio pobūdžio „perkėlimo“ sunkumai ir savirefleksijos „hermeneutika“. Autorė nekelia tikslo išsamiai aprašyti visas Lietuvoje besiformavusias literatūrologijos mokyklas, verstus teorinius veikalus ar kuriuo nors aspektu grupuoti literatūros mokslininkus bei aptarti jų nuveiktus darbus – viena ar kita pavardė sporadiškai minima tik kaip vienkartinis pavyzdžio atvejis. Straipsnis yra vienos perspektyvos produktas, nepretenduojąs į objektyvų visuminį reiškinių pristatymą.