Antikinių vardų lietuvinimas: tarp tradicijos ir naujovių
Straipsniai
Audronė Kučinskienė
Audronė Kairienė
Dalia Staškevičienė
Publikuota 2016-03-31
https://doi.org/10.15388/Litera.2015.3.9881
PDF

Reikšminiai žodžiai

antikiniai vardažodžiai
lietuvinimas
duomenų bazė

Kaip cituoti

Kučinskienė A., Kairienė A. ir Staškevičienė D. (2016) „Antikinių vardų lietuvinimas: tarp tradicijos ir naujovių“, Literatūra, 57(3), p. 116-146. doi: 10.15388/Litera.2015.3.9881.

Santrauka

Straipsnyje pristatomi Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto „Antikinių tikrinių vardų skaitmeninė duomenų bazė“ (2013–2015) tyrimų rezultatai. Antikinių vardų rašybos lietuvių raštuose tradicija nėra stabili ar visuotinai įsigalėjusi. Tai akivaizdžiai rodo bazėje surinkti lietuviškos vartosenos atvejai lietuviškuose raštuose nuo seniausių laikų iki XXI a. pradžios. Iš esmės nėra pagrindo kalbėti apie antikinių vardų lietuvinimo tradicijas, nes tokių tradicijų nėra susiformavusių ir nusistovėjusių. Ypač tai pasakytina apie graikiškos kilmės vardažodžių lietuvinimą. Galime tik pastebėti įvairiais laikotarpiais vyravusias tam tikras tendencijas, kurios ir aptariamos šiame straipsnyje. Vienintelė ryški tradicija, ryškėjanti nuo pat pirmųjų lietuviškų raštų ir iš esmės išlaikoma dabartinėje vartosenoje, yra lotyniškų vardažodžių rašymas remiantis viduramžiškojo tarimo taisyklėmis. Graikiški vardažodžiai įvairiais laikotarpiais buvo transkribuojami labai įvairiai ir vargiai galima kalbėti apie kokią nors vyraujančią tradiciją. Tiesa, pirmosios Nepriklausomybės laikotarpiu vyravo principas lietuvinti graikiškus vardus, remiantis originalu, ir jeigu laikai nebūtų pasikeitę, tikriausiai būtų visai įsigalėjęs.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.