Straipsnyje nagrinėjama keturių elementų problema Aristotelio fizikoje. Teigiama, kad jų pagrindas yra metafizinis, nes elementai yra pirminės substancijos ir kartu – materijos apraiškos. Aristotelio filosofijoje dažniausiai kreipiamas dėmesys į formos kaip substancijos reikšmę. Parodoma, kad šalia formos svarbos fizikiniame atsiradimo ir išnykimo pasaulyje negalima ignoruoti pirminių substancijų, apibrėžiančių materialią Būtį. Atskleidžiamas pirmųjų elementų, materijos bei formos, santykio problemiškumas. Parodoma, kad elementų sistema, nors yra fizikos pagrindas, neatsiejama nuo bendros aristotelinės filosofijos. Reikšmė teikiama priešybių klausimo nagrinėjimui, parodant, kad jos sudaro esminę fizikinę pirmųjų pradų sistemą.