PUOTA: FILOSOFIJOS VERTYBINĖS SĄRANGOS PROBLEMA
Filosofijos istorija
Skirmantas Jankauskas
Publikuota 2009-01-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.2009.0.1971
PDF

Santrauka

Puotą galima traktuoti kaip Platono pastangą įteisinti antikinį filosofavimą. Tokia pastanga savo ruožtu numato filosofijos vertybinės sąrangos problemą. Straipsnyje nagrinėjama Puotoje pasakyta Sokrato kalba, kuri interpretuojama kaip bandymas apibrėžti antikinės filosofijos vertybinį profilį. Savąja kalba prisišliedamas prie Puotoje vykstančios diskusijos, Sokratas tarsi tik siekia pasiaiškinti meilės daimono Eroto prigimtį. Tačiau Sokratas susieja Erotą su filosofavimu, o po to kalba iš esmės vien apie paties antikinio filosofavimo prigimtį. Sokrato svarstymai kulminuoja ‘teisingojo kelio’ samprata. Straipsnyje siekiama parodyti, kad vis tobulėjančiais grožio įsikūnijimais nužymėtas ir gėrio troškimo angažuojamas ‘teisingasis kelias’ gali būti interpretuojamas kaip antikinio filosofavimo vertybinių gairių nuoroda. Analizuojant ‘teisingojo kelio’ loginę dinamiką atskleidžiamos paralelės tarp ‘teisingojo kelio’ konstrukcinių ypatybių bei Aristotelio entelechijos sąvokos. Taip pat mėginama parodyti, kad tiek platoniškoji vertybinės filosofijos sąrangos problemos samprata, tiek tos problemos sprendimo specifika yra smarkiai paveiktos to fakto, kad Platonas jau pradeda izoliuoti filosofavimą rašte. Šio fakto rakursu straipsnyje nagrinėjama tiesos sąvokos transformacija. Teigiama, kad tiesa yra vien rašte izoliuoto filosofavimo vidinė normatyvinė gairė. Tačiau Platonui dėl sinkretinio antikinio mąstymo įgūdžių tiesa dar ne tik etiškai dygsniuota, bet, formuluojant tą patį ontologiškai, dar ir susieta su pačia tikrove. Tai suklaidina paskesnę podekartinę filosofiją, kuri, jau būdama visiškai izoliuota vien mąstyme, vis dar naiviai orientuojasi į tikrumą anapus mąstymo. Teigiama, kad prie tokio supainiojimo daugiausia prisidėjo Aristotelis, kuris, sukėlęs iš esmės visą antikinį mąstymą į raštą, vis dar ženklino tą filosofavimą paskesnei filosofijai jau iš principo neprieinamais tikrumo akcentais.
Pagrindiniai žodžiai: grožis, gėris, tiesa, teisingasis kelias, nemirtingumas, dorybė, būtis, raštas.

Symposium: the problem of the Axiological Arrangement of Philosophy
Skirmantas Jankauskas

 

Summary
Symposium could be treated as an attempt of Plato to legitimize Greek philosophy. Such a task in its turn entails a problem of the axiological arrangement of philosophy. The paper concentrates upon the speech of Socrates, which is interpreted here as an attempt to define the axiological profile of Greek philosophy. With his speech, Socrates abuts to the discussion of Symposium by making an impression of simply attempting to clarify the origin of Love. However, he relates Love to philosophizing and afterwards indulges in explicating the origin of Greek philosophizing. His considerations result in the famous conception of the ‘right way’. It is affirmed here that the ‘right way’, marked out with the embodiments of the beautiful and initiated by the longing for the good, could be interpreted as a series of axiological landmarks of Greek philosophizing. By the analysis of the logical dynamics of the ‘right way’, the parallels between the constructional peculiarities of the ‘right way’ and the Aristotelian concept of entelechy are revealed. Another feature highlighted in the paper is the fact that Plato begins the process of isolation of philosophizing in writing. It is argued here that the fact influenced both the Platonic conception of the problem of the axiological arrangement of philosophy and its solution. In the light of this fact, the concept of truth is considered. It is maintained that truth should be considered as an inner normative landmark of philosophizing, which is isolated in writing. However, due to his syncretic skills of thinking, truth for Plato is still interrelated with virtue or, in the ontological aspect, with reality. This misleads the later post-Descartian philosophy which, despite its total isolation in thinking, still naively retains hopes for the certitude beyond thinking. It is maintained in the paper that exactly Aristotle is mostly responsible for the misleading effect, as it is he who transposed Greek philosophy entirely into writing but continued marking it with the accents of certitude, which was no longer accessible for the later philosophy.
Keywords: the beautiful, the good, truth, ‘right way’, immortality, virtue, being, writing.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.