Faidras: logografijos spindesys ir skurdas
Filosofijos istorija
Skirmantas Jankauskas
Vilniaus universitetas
Publikuota 2007-01-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.2007.0.2030
PDF

Reikšminiai žodžiai

iškalbos menas, raštas, filosofavimas, teorinis mąstymas, tiesa, dialektika

Santrauka

Platono dialoge „Faidras“ galima išskirti dvi santykiškai autonomiškas dalis – tris kalbas apie meilę, apimančią pirmąją, ir iškalbos meną, aptariančią antrąją. Straipsnyje nagrinėjama antroji dialogo dalis, kurioje Platonas mėgina pasiaiškinti kalbėjimo ir rašymo problemas. Tos problemos kyla ne vien dėl pačia dialogo struktūra provokuojamo poreikio pagrįsti jame užrašytų kalbų pranašumus ir trūkumus. Plačiau žvelgiant, filosofavimas skleidžiasi kaip rašte realizuojama veikla, taigi anksčiau ar vėliau turi iškilti filosofavimo ir rašymo santykio problema. Straipsnyje parodoma, kad bene daugiausia susiejant filosofavimą ir rašymą nuveikia sofistai, kurie, kurdami savąją retoriką, iš dalies autonomizuoja iškalbos meną (τεχνη). Platonas naudojasi sofistikos vaisiais ir pajungia tą meną filosofiją apibrėžiančioms vertybėms. Nusavinant iškalbos meną filosofijos reikmėms, jis virsta dialektiškai specifikuotu teorinio mąstymo įnagiu. Dialektinis mąstymas realizuojasi rašte, kuris apnuogina to mąstymo autonomiškumą. Mąstymo autonomiškumas atskleidžia jo konstruktyvumo galimybes, tačiau kartu ir ribotumą asimiliuojant (įkeliant į raštą) filosofijai rūpimus etiškuosius turinius. Raštas Platonui kelia dviprasmiškus jausmus: jis smerkia raštą dėl jo kurtumo gyvam filosofavimui, tačiau jau nebegali juo nesinaudoti kaip filosofavimo įrankiu. Todėl raštą jis ir vadina narkotiku.

PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.