Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į radikaliai pasikeitusį filosofinio mąstymo stilių, kurį dažnai galima pavadinti džiazavimu. Lyginant šiuolaikinį ir trijų I. Kanto Kritikų mąstymo būdą, pastarasis dabar atrodo per daug sunkiasvoris ir nuobodus. Nepaisant to, kantiškasis palikimas išlieka vienas aukščiausių žmonijos laimėjimų. Tęsiant muzikines paraleles, galima sakyti, kad jo esmė gali būti nuodugniai suprasta ir įvertinta tik priėmus jo visą išsklaidą „vienu akordu“ (M. Mamardašvilio apibūdinimas), kaip tam tikrą muzikalią vienovę. Džiazo dvasia su jos ekstatiniu spontaniškumu, improvizacija ir laisvomis asociacijomis giliai persmelkė visą šiuolaikinės Vakarų kultūros gyvenimo ir mąstymo būdą. Dabar jame gerokai daugiau bendrumo su menais ir estetika nei mokslu ir teorija, jame daugiau ironijos, žaidybiškumo, ekspresyvumo ir narciziškumo. Pavyzdžiai vis dažniau imami iš vizualiųjų menų, grožinės literatūros ir filmų, be ypatingo dėmesio etinei atsakomybei Tai galėtų būti apibūdinama kaip vyraujančio ekstatinio, empiriškai orientuoto – Pathos santykio su realybe išraiška. Savuoju kategoriniu imperatyvu Kantas įžvelgė, kad Pathos (aistrų) logika yra „išsibarstanti“ atsitiktinumais individualios patologijos kelias. Taigi, kad nebūtų prarastas sveikas protas, būtina išlaikyti bendrą atskaitos sistemą, aukščiausią aistrą: pagarbą ir atsakomybę universalizuojančiai kiekvieno iš mūsų jėgai – etiškai orientuotam tikėjimui žmonijos galia, glūdinčia kiekviename žmoguje.