Tęsiant anksčiau atliktą kultūros mechanizmo – asmeninės ir visuomeninės egzistencijos pagrindų steigties ir saugos paradigminiais veiksmais – analizę, straipsnyje nagrinėjamas įdaiktinantis veiksmas – dirbinio dirbimas – ir dirbinio tvermės palaikymas. Remiamasi atitinkamais kertiniais Vakarų teorinės tradicijos taškais (aristotelinėmis ir heidegerinėmis dirbinio bei naudmens sampratomis), mėginant kritiškai juos persvarstyti (percentruoti) ir tokiu būdu atverti naujas jų interpretavimo perspektyvas, kurios atitiktų dabartinius dirbtinių buvinių rasties, tvermės, sklaidos ir nyksmo patirties ypatumus.