Straipsnyje svarstomos kelios pamatinės sampratos, dėstomos daugelyje Algio Mickūno tekstų ir susijusios su metakultūrinio bei metacivilizacinio mąstymo galimybės problema. Mickūno prieigos prie tarpcivilizacinių studijų savitumą sudaro jų problematikos performulavimas pasitelkiant transcendentalinės fenomenologijos konceptualines priemones. Kultūras, tradicijas ir civilizacijas jis laiko šifruota ar simboline sąmonės raiška. Kitos civilizacijos darosi prieinamos fenomenologiškai eidetiškai nagrinėjant esmiškai policentrinę sąmonę. Pamatinė šios sąmonės plotmė yra pastovumas (permanence) ir kismas (flux), aptinkami labai įvairiose jos raiškose. Mickūnas išskiria pilną pastovumo ir kismo santykių paradigmą. Straipsnyje svarstoma, ar šios sąmonės struktūros ir jų santykiai yra vieninteliai galimi ir kokiu pagrindu eidetikos hierarchizuojamos.