Griežta revoliucijos kaip pozityviai vertinamo bet dominuojančio termino, ir restauracijos kaip jos subordinuoto papildinio priešstata yra 1789 m. Prancūzijos revoliucijos dalis. Ji gali būti pagrindinė priežastis, kodėl istorijos filosofoja ir istorinė sociologija vis dar ignoruoja socialines restauracijas, nors abiejų tipų modernios revoliucijos (1789 m. Prancūzijos arba „buržuazinės“ ir 1917 m. Rusijos arba „socialistinės“) užsibaigė restauracijomis. Šiame straipsnyje pateikiamos pataisos kol kas vieninteliam bandymui išplėtoti socialinių restauracijų teoriją, kurios autorius yra austrų kilmės amerikiečių komparatyvistas Robertas Kannas (1906-1981), siekiant padaryti ją pritaikomą pokomunistinėms restauracijoms. Šios pataisos apima skirtį tarp tipo restauracijos ir realizacijos restauracijos bei skirtį tarp restauracijos trukmės sėkmės ir veikmės sėkmės, o taip pat naują trukmės sėkmės kriterijaus formuluotę.