Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama Depraz pateikta keturių pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.