Santrauka
Straipsnio tikslas – išanalizuoti mokslo kalbos pažintinių galimybių problemą. Remiantis L. Wittgensteino ankstyvaisiais darbais straipsnyje parodoma logicizmo tendencijų esmė – tai formalizmas gnoseologiniuose tyrimuose. Siekdamas pažinimo turinio griežtos loginės kalbinės determinacijos, L. Wittgensteinas mokslo kalbos problemą ir paties mokslinio pažinimo galimybes nagrinėja kaip kalbinio funkcionavimo logines sąlygas. Apriorinė L. Wittgensteino prielaida – kalbos ir tikrovės struktūrų, kurios jau negali būti sudarytos iš paprastesnių formų, išskyrimas. Filosofas nagrinėjo logikos taisykles, pagal kurias reikėtų konstruoti prasmingas propozicijas. Prasmė aiškino pačią atvaizdavimo ar simbolizavimo galimybę. Mokslo kalba, vaizduodama realybę, turėtų atskleisti jos loginius ryšius pačiu savo simbolių pobūdžiu, o logine struktūra rodyti prasmingumą. Autorė daro išvadą, kad begalinis pažinimo procesas negali būti paaiškintas faktų aprašymu, apimančiu tik struktūrinius (statinius) jų ryšius.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
