Sociumas ir gamta: harmonija ar kova?

Santrauka

Straipsnyje apžvelgiama žmogaus santykių su gamta istorija, plėtojama ekologinės etikos idėja apie žmogaus ir gamtos harmoniją. Teigiama, kad žmonijos istorijoje ši harmonija veikiau buvo tik tendencija, įsitvirtinusi paprastai ten, kur gyveno ne tokios gausios gentys, savo veikla naikinusios gamtą lėtai. Gyvulininkystės plėtra taip pat turėjo negatyvią ekologinę pusę. Ilgą laiką žemės ūkio gamyba buvo plėtojama nesuvokiant sudėtingų ekologinių ryšių bei ekologinės pusiausvyros dėsnių. Šiuolaikinės globalinės ekologinės krizės akivaizdoje ypač reikšmingos yra tos žmogaus elgesio ir mąstymo formos, kurios išreiškia sąmoningą siekimą paklusti gamtos dėsniams, įsikomponuoti į natūralius jos ciklus. Tokį siekį galima pavadinti ekologinio mąstymo stereotipu, kuris formavosi technogeninės civilizacijos raidoje ir kurį stimuliuoja suartėjimo su gamta vaizdinys. Ekologiškai mąstantis žmogus orientuojasi ne į kovą su gamta, o į dermę, harmoniją, santarvę su ja, su visa dirbtine aplinka ir pačiu savimi. Nagrinėjami šios harmonijos, kaip kultūros kategorijos, filosofiniai-ontologiniai parametrai.