Santrauka
Straipsnyje apžvelgiami lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio (1886–1941) svarbiausi gyvenimo ir kūrybos bruožai. Teigiama, kad būdamas artimas neotomizmo filosofijai, savo kūryboje jis atitrūko nuo grynai metafizinių tyrinėjimų, rūpinosi aktualiais tautos kultūrinimo reikalais: užsiėmė visuomeninio auklėjimo ir estetinio lavinimo problemomis, analizavo kapitalizmo krizių reiškimąsi, rodė privatinės nuosavybės reformų reikalingumą, svarstė nacionalinius klausimus. Pažangių socialinių reformų galimybę siejo su krikščionių demokratų politine programa: manė, kad ši demokratija socialinė teisingumą turėtų realizuoti įtraukdama kuo daugiau įvairių sluoksnių atstovų į politinį gyvenimą. Jaunimo auklėjime S. Šalkauskis didelį dėmesį skyrė estetinio skonio, grožio pagavos ir gilaus jo pergyvenimo momentams. Meno pasaulio neatribojo nuo dorovės, neigė principą „menas menui“, įžvelgė meno ir tikrovės dėsningumų vienovę, kritikavo bet kokį formalizmą, plačiai įrodinėjo meno žmogiškąją prasmę. Jis neotomistiniu principu įtvirtino absoliučią dvasingumo esamybę ir žmogiškąjį siekį prie jos priartėti.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
