Straipsnyje analizuojamos katalikiškojo modernizmo idėjų plitimo tarp jaunųjų liberaliosios pakraipos XIX a. pab. – XX a. pradžios lietuvių katalikų dvasininkų (S. Šultė, V. Dembskis, A. Jakštas-Dambrauskas ir kt.) prielaidos ir sąlygos. Katalikiškojo modernizmo užuomazgos Lietuvoje siejasi su nacionaliniu judėjimu, kurį sąlygojo objektyvios istorinės aplinkybės. Lietuvių katalikai modernistai laikėsi nuomonės, kad mokslo ir švietimo plitimas yra neišvengiamas procesas, pritarė augančios nacionalinės buržuazijos socialinei ir kultūrinei veiklai, patys aktyviai joje dalyvavo, suvokė poreikį suderinti katalikybę su laikotarpio reikalavimais. Jie atkreipė dėmesį į nacionalinės formos religinio meno būtinumą. Pasisakė prieš dvasinį primityvumą, grubias religinės propagandos formas. Išsilaisvinimą iš prolenkiškos kunigijos įtakos suprato kaip teisę patiems spręsti religijos klausimus. Propaguodami toleranciją, mąstymo savarankiškumą, amžiaus pradžios modernistai Lietuvoje žadino gilesnį katalikybės vaidmens visuomenės gyvenime supratimą ir ruošė dirvą tarpukario metų modernizmui Lietuvoje.
