Darbe išnagrinėtas vienas iš išvestinių fizikinių dydžių apibrėžimo būdų (vadinamasis I apibrėžimų būdas), kuris yra plačiai naudojamas fizikos bei technikos literatūroje. Išaiškinta, kad šis apibrėžimų būdas yra logiškai neteisingas, vedąs prie klaidingų išvadų. Fizikoje įsigalėjusio skaičiavimo su fizikiniais dydžiais požiūriu, konkrečiai, fizikoje bei technikoje priimtų matavimo vienetų sistemos požiūriu, išvestinių fizikinių dydžių definavimas l būdu prieštarauja žinomiems matematinės logikos dėsniams bei taisyklėms - kontrapozicijos dėsniui, implikacijos tranzityvumo dėsniui, implikacijos teisingumo reikšmių matricos savybėms. Išvestinių fizikinių dydžių apibrėžimas l būdu reiškia sutapatinimą dviejų, sudarytų virš realių skaičių kūno (izomorfiškų) vienmačių vektorinių erdvių, kurios susideda iš fizikiniu atžvilgiu neidentiškų elementų -fizikinių dydžių. Toks neleistinas tų izomorfiškų vektorinių erdvių tapatinimas veda į įvairius prieštaravimus. Išvestinio dydžio fizikinę prasmę atskleidžia ta aplinkybė, kad vienmatė vektorinė erdvė, kuriai jis priklauso, gali būti izomorfiškai atvaizduota kitoje, skirtingoje (vienmatėje) vektorinėje erdvėje, kurios elementai yra specialiu būdu nustatyti fizikiniai dydžiai. Pastarąją vektorinę erdvę galima parinkti ne tik vienu būdu.