Pamatyti laiką
Patirtis: interpretavimas ar objektyvumas
Kristupas Sabolius
Publikuota 2010-01-01
https://doi.org/10.15388/Relig.2010.1.2768
PDF

Reikšminiai žodžiai

vaizduotė
laikas
erdvė
transcendentalinis schemiškumas
transcendentalinė apercepcija

Kaip cituoti

Sabolius K. (2010) „Pamatyti laiką“, Religija ir kultūra, 7(1-2), p. 7-24. doi: 10.15388/Relig.2010.1.2768.

Santrauka

Šiame straipsnyje ne tik analizuojant Immanuelio Kanto ir Martino Heideggerio tekstus, bet ir gretinant juos su konkrečiomis „tuščios erdvės“ ir „laiko be įvykių“ pratybomis (pvz., Kazimiro Malevičiaus „Juodojo kvadrato“ stebėjimu), siekiama atskleisti paslėptą, bet esminį vaizduotės vaidmenį transcendentalinėse suvokimo struktūrose. Tokiame kontekste vaizduotė ne tik neturėtų būti suvokiama kaip subjektyvus sugebėjimas, kuris aktyvuoja vidinius regėjimus ir tokiu būdu realizuoja antraeilį, t. y. reproduktyvų, kūrybingumą. Priešingai – įgydama exibitio originaria vaidmenį ir būdama ontologiškai pirmapradė, t. y. jėga, kuri užtikrina regėjimą ir schematizuoja suvokimą, ji laisvai konstruoja universalų laiko horizontą. Ir būtent todėl, kad vaizduotė iš esmės siejasi su kaita ir tėkme, ji atveria transcendentalinį solipsizmą tikrovei – tokiai, kurią suprantame kaip judėjimą patį savaime.

PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.