Straipsnyje nagrinėjama fenomenologinė vaizduotės samprata noetiniu požiūriu ir išskleidžiamos trys sąvokos, kurias pasitelkdamas Edmundas Husserlis apibūdina vaizduotės funkcinę prasmę: prezentifikacija, neutralizacija ir modifikacija. Nors visuose šiuose terminuose įsivaizdavimo aktai griežtąja prasme stokoja „tikroviškumo“ ar „kūniškumo“, pasirodydami „stokos“ arba „tarsi“ režimu, tyrimo metu paaiškėja, kad pastarasis vaizduotės statusas brėžiamas iš intelektinės pozicijos. Atmetus suvokimo modifikacijos ar modifikuojančio tikėjimo faktorių, priimamas racionalizuotas „tikrovės suvokimo“ modelis. Tačiau būtent šie vaizduotės veikimo registrai atskleidžia papildomus aktualybės suvokimo klodus, kurių dėka kinta išgyvenamos situacijos intensyvumo laipsnis.