VAIZDUOTĖ, SPONTANIŠKUMAS IR KITYBĖ
Sąmonė ir Kitybė
Kristupas Sabolius
Publikuota 2009-01-01
https://doi.org/10.15388/Relig.2009.1.2777
PDF

Kaip cituoti

Sabolius K. (2009) „VAIZDUOTĖ, SPONTANIŠKUMAS IR KITYBĖ“, Religija ir kultūra, 6(1-2), p. 27-52. doi: 10.15388/Relig.2009.1.2777.

Santrauka

Vakarų filosofijos tapatybės samprata siejasi su statiškos ir tvirtos struktūros Descartes’o subjektu, kuriame tasai, kuris mąsto (cogitans), save patį paverčia objektu (cogitatum). Husserlio ir Sartre’o fenomenologija mums suteikia sąmonės dinamizmo poreikį – beveik hidrografinę ego tėkmės sampratą, kuri gali būti suvokta tik kaip ritmą ir orientaciją išlaikanti srovė. Kita vertus, Freudo, o ypač Lacano, psichoanalizė aptinka heterogenišką Kito tikrovę, t. y. pasąmonę, kurią reikia išlaisvinti iš melagingos veidrodinio ir įsivaizduojamo ego tapatybės. Ir derindamas, ir kritikuodamas fenomenologijos ir psichoanalizės pozicijas, šis tekstas, kuriame analizuojama autonomiška ir rezistenciška vaizduotės spontaniškumo prigimtis, mėgina paskirti naują uždavinį vaizduotei – sukelti Kitybę savo paties steigtyje.
Pagrindiniai žodžiai: vaizduotė, spontaniškumas, Kitybė, tapatybė.

Imagination, Spontaneity and Otherness
Kristupas Sabolius

Summary
The concept of identity in Western thinking consists in nothing other than establishing static and solid structure of Cartesian subject, whose existence is limited to the mere fact of thinking in which I, as a thinker, (cogitans) am never doing anything but constituting myself as an object (cogitatum). Phenomenology, back to Husserl and Sartre, provided us with a need of the dynamism of the consciousness, an almost „hydrographic concept“ of the flow of ego which could be grasped only as a compositional stream containing rhythm and orientation. On the other hand, Freud’s and, in particular, Lacan’s psychoanalysis discovered the heterogeneous reality of the Other, i.e. the Unconscious, which should be liberated from the false identity of the specular and imaginary ego. This paper, through the analysis of autonomous and resistant nature of imagination as spontaneity, i.e. combining and simultaneously criticizing phenomenological and psychoanalytic approaches, seeks to delegate the new task for imagination – that of invoking the Otherness in the constitution of myself.
Keywords: Imagination, Spontaneity, Identity, Otherness.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.