Straipsnyje svarstoma autokratijos ir demokratijos problema, teigiant, kad šias politines sistemas būtina analizuoti civilizacijos lygmeniu, o jų pagrindinius principus metodologiškai geriausia suvokti tik atsižvelgiant į jų kilmės kultūrines tradicijas. Straipsnyje parodomos istorinės autokratijos ir teokratijos sąsajos, kaip valdovų dievinimas, išreikštas „dieviškosios karalių teisės“ doktrinoje, leido formuluoti universalius visuomenės sąrangos principus ir tuo pagrindė ekspansiją ir kolonializmą. Šiame kontekste aptariamas santykinis stabilumas ir socialinė gerovė, susijusi su aristokratine valdžia, su oportunistinės autokratijos nepastovumu ir savavališka valdžia. Rusijos imperijos transformacija į Sovietų Sąjungą pateikiama kaip pavyzdinis atvejis, iliustruojantis, kaip viena autokratinė forma buvo pakeista dar žiauresne, nesuteikdama gyventojams jokios realios naudos. Straipsnyje plėtojama „autentiškos revoliucijos“ koncepcija, grindžiama klasikinės graikų minties tradicija: kartu su polio atsiradimu užgimsta ir unikali teisinė valstybė, grindžiama savimonės, kolektyvinės atsakomybės ir abipusio sutikimo principais. Tokia revoliucija siekia apsaugoti žmogaus laisvę ir teises. O „antrojo išsilaisvinimo“ judėjimai, kaip antai marksizmas, kritikuojami už tai, kad subordinuoja individualias teises ir institucijas kolektyvinei kontrolei, taip pakenkdami tai pačiai laisvei, kurios jie teigia siekiantys.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.