Straipsnyje nagrinėjami Kabẽlių ir Šklėrių šnektų, priklausančių pietų aukštaičių patarmei, sangrąžiniai veiksmažodžiai. Šios šnektos kalbininkams gerai žinomos dėl sporadiško priebalsių s, z ir š, ž mišimo. Renkant medžiagą tyrimui atkreiptas dėmesys, kad kai kurie informantai vartojo gretimines sangrąžinių veiksmažodžių formas – pàsẹ.mẹ. ir pàšẹ.mẹ. ʻpas(i)ėmėʼ; prisriŋkåũ. ir prišriŋkåũ. ʻpris(i)rinkauʼ; juõkesi ir juõkeši ‘juokiasi’.
Paradigminė sangrąžos afikso priebalsių [s] ir [š] analizė rodo, kad jie gali būti vienos ir tos pačios fonemos, kuriai sargumas (ar žvarbumas) yra neesminis požymis, alofonai.
Priešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos afikso ilgąją ar trumpąją formą dažnai lemia jo ir šaknies balsių sandūra. Kai kuriais atvejais sangrąžos afikso balsis i gali būti suliejamas su šaknies balsiu. Veiksmažodžio gale sangrąžos afiksą taip pat linkstama trumpinti.
Kabẽlių ir Šklėrių šnektose sangrąžos afikso įtaka kirčiavimui yra nedidelė ir priklauso nuo veiksmažodžio morfologinės struktūros. Iš veiksmažodžio kirčiavimo sistemos išsiskiria sangrąžinės asmenuojamųjų veiksmažodžių formos, turinčios galinį kirtį. Kai kurie dviskiemeniai sangrąžiniai veiksmažodžiai esamojo, būtojo kartinio ir būsimojo laiko formose gali būti kirčiuojami galūnėje ar net sangrąžos afikse. Būtajam dažniniam laikui galūninio kirčiavimo modelis netaikomas. Formos, turinčios galinį kirtį, yra senesnės sangrąžinių veiksmažodžių kirčiavimo sistemos reliktai.
Priešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos afiksas, įsiterpęs tarp priešdėlio ir šaknies, perima visas priešdėliams būdingas savybes.