Publikuojamas pirmasis prancūziškojo struktūralizmo straipsnis lietuvių kalba. Straipsnis skirtas struktūrinio metodo taikymui istorijoje aptarti. Nagrinėjami istorijos ir permanentiškumo, trukmės ir hierarchijos, sinchronijos ir diachronijos, struktūrų istorizacijos, struktūrų ir uzusų, struktūrų transformacijos ir kiti klausimai. Teigiama, kad santykį tarp struktūros funkcionavimo ir istorinės erdvės, kurią užpildo struktūra, paaiškina kalbos būsenos sąvoka. Aptariama trukmių ir struktūrų koreliacija. Keliami klausimai, kur slypi socialinių struktūrų istorinis pobūdis ir kaip apibrėžti diachroniškas transformacijas tarp struktūrų, išsidėsčiusių laike viena po kitos. Uzusas apibrėžiamas kaip kalbinės bendruomenės atlikta jos dispozicijoje esančios reikšminės struktūros utilizacija. Uzusus apsprendžiantis statiškų struktūrų aprašymas yra logiškai pirmesnis, negu sukcesyvių struktūrinių būsenų lyginimo procedūros. Daroma išvada, kad istorijos negalima pajungti socialinių mokslų metodologijai, jeigu istorijos mokslas nepradės traktuoti struktūros kaip vienos svarbiausių savo sąvokų.
