Darbas skirtas judesio krypties suvokimo tyrimams. Pagrindinis darbo tikslas - ištirti, ar suvokiant judesio kryptį vyksta krypčių sumaišymo procesas ir nustatyti šio proceso galimus veikimo mechanizmus. Su 6 tiriamaisiais buvo atlikti 35 psichofizikiniai eksperimentai, kuriuose buvo tiriama dviejų vienodo ryškumo, skirtingomis kryptimis judančių šviesos stimulų suvokiamos krypties priklausomybė nuo kampo tarp stimulų judėjimo trajektorijų dydžio ir dviejų skirtingomis kryptimis, bet tarpusavyje fiksuotu kampu judančių šviesos stimulų suvokiamos krypties priklausomybė nuo šių stimulų santykinio ryškumo. Eksperimentų rezultatai parodė, kad suvokiama judėjimo kryptis yra pritraukiama prie antrojo stimulo judėjimo trajektorijos, jeigu kampas tarp trajektorijų ne didesnis kaip 90° ir šis efektas yra tuo stipresnis, kuo ryškesnis antrasis stimulas. Kai kampas tarp judėjimo trajektorijų didesnis kaip 90° (arba jos pailginamos), pritraukimo efektas mažėja. Iškeliama hipotezė, kad šis reiškinys gali būti sąlygojamas stimulų poveikio sumavimo ir suvidurkinimo procesų, vykstančių vieno neurono recepciniame lauke (kai atstumai tarp stimulų maži) bei lateralinio slopinimo tarp skirtingų judesį analizuojančių kanalų (kai atstumai tarp stimulų didėja). Tai rodo, kad suvokiant judėjimo kryptį vyksta krypčių sumaišymo procesas, kuris yra labai svarus veiksnys, patvirtinantis vektorinio judesio suvokimo modelio galiojimą.