Straipsnyje tęsiama mokslinė diskusija apie ugdymą antropoceno epochoje bei parodoma ugdymo ateities problematika žvelgiant iš vaiko, kaip besimokančio asmens, perspektyvos. Pirmoje straipsnio dalyje orientuojasi į posthumanistiniam požiūriui atstovaujančių teoretikų, kaip antai Annette Gough, Nathan Snaza, Brad Petitfils, svarstymus ir siūlymus ugdymui antropoceno epochoje. Antroje dalyje susitelkiama į antropoceno vaikų, kurie yra šiandieninio ugdymo realija, problematiką. O trečioji dalis tampa jaunų klimato kaitos aktyvistų, kaip vienos iš antropoceno vaikų grupių, balsu, padedančiu apmąstyti besimokančio asmens santykio su ugdymu pokytį šioje epochoje. Straipsnyje parodoma, kad jaunuoliai klimato aktyvistai išgyvena akivaizdžias abejones, nepasitikėjimą, nusivylimą formaliuoju ugdymu, jo praktikomis ir švietimo ateitimi. O klimato aktyvizmo veiklas galima vertinti kaip unikalią ar naują mokymosi terpę, papildančią ir netgi kompensuojančią tai, ko antropoceno vaikams formaliajame ugdyme šiuo metu trūksta.