PIRMŲJŲ LATVIJOS LEIDĖJŲ VEIKLA (1860–1900)
Straipsniai
VIESTURS ZANDERS
Publikuota 2015-01-01
https://doi.org/10.15388/kn.v52i0.7877
PDF

Kaip cituoti

ZANDERS V. (2015) „PIRMŲJŲ LATVIJOS LEIDĖJŲ VEIKLA (1860–1900)“, Knygotyra, 520, p. 211-218. doi: 10.15388/kn.v52i0.7877.

Santrauka

Латвийский университет, Отделение изучения информации и библиотек
Lomonosova iela 1, LV-1019 Riga , Latvija
E-mail: viesturs.zanders@lu.lv

Latvijos intelektualų grupė, žinoma kaip tautinio išsivadavimo sąjūdis „Jaunlatvieši“ („Jaunalatviai“), padėjo Latvijos nacionalinės knygos spaudos pagrindus XIX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Jaunieji latviai išleido kelis mokslo populiarinimo straipsnių rinkinius bei Jurio Alunāno lyrikos rinkinį „Dziesmiņas“. Jaunųjų latvių leidybinę veiklą sutrikdė cenzūra ir lėšų stygius. XIX a. septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji profesionalūs leidėjai latviai. Heinrihas Alunānas, Kārlis Stālbergas ir Klāvas Ukstinis iš pradžių įsitraukė į šį procesą kaip autoriai ir vertėjai, tačiau vėliau tapo leidėjais ir spaustuvių bei knygynų verslo savininkais. Knygų rinka Latvijoje tuo metu buvo labai pažeidžiama ir leidėjams latviams buvo sunku konkuruoti su labiau patyrusiais knygų verslininkais – vietos vokiečiais. Pirmoji latvių leidėjų karta leido reikšmingą latvių literatūrą (pirmąjį latvių romaną „Mērnieku laiki“ – „Matininkų laikai“, 1879 m.) ir pasaulinės klasikos vertimus. Tuo pat metu jie leido daug prastesnės kokybės literatūros, kuri papildydavo pačių leidėjų pajamas ir skatino platesnės auditorijos skaitymo įgūdžius. XIX a. devintajame dešimtmetyje pasirodė pirmosios specializuotos leidyklos (Jānis Ozolas specializavosi leisti grožinę literatūrą, Kārlis Jēkabas Zihmanis daugiausia leido mokyklinę literatūrą). Tuo metu atsirado ir nauji knygų tipai (almanachai, rinktiniai raštai, enciklopedijos).
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.