Knygininkystės tyrimai Latvijoje pradėti XVIII amžiuje, kai pasirodė pastoriaus ir bibliofilo L. Bergmanno esė apie Rygos spaustuves. Kai kurias svarbias leidyklas aprašė A. Bucholtzas ir A. Poelchau XIX a. – XX a. pradžioje.
Nors Latvijos valstybės įkūrimas 1918 m. savaime sudarė naujas knygų leidybos sąlygas, jis neatnešė esminių knygininkystės tyrimo permainų. Ne taip kaip kitoms humanitarinių tyrimų sritims, knygotyrai valstybė neskyrė finansinės paramos ir nesukūrė institucijų. Tyrimo darbą dirbo ne tik specialistai (leidėjai, spaustuvininkai ir bibliografai), bet ir kitų sričių tyrinėtojai (istorikai, kalbininkai, literatūrologai).
Kai kurias naujas mintis apie viduramžių ir reformacijos laikotarpio Livonijos knygos kultūrą paskelbė Baltijos šalių vokiečių kilmės istorikas L. Arbusowas. Bibliofilo J. Misinio ir istoriko V. Pengeroto darbai nagrinėjo spaustuvių istoriją Latvijoje. V. Pengeroto Latvijos knygininkystės apžvalga buvo išspausdinta leidinyje „Gutenberg-Jahrbuch“ (1935).
Periodiniame leidinyje „Latvju Grāmata“ (Latvijos knyga, 1922–1931) buvo skelbiama įvairi informacija apie to meto Latvijos ir užsienio knygininkystę, tačiau mokslinių darbų buvo mažai. Dėl negausių skaitytojų ir pasaulinės ekonominės krizės ketvirtajame dešimtmetyje žlugo žurnalas „Latvijas Grāmatrūpniecības Apskats“ (Latvijos knygų gamybos apžvalga, 1928–1931). Žurnale „Bibliotekārs“ (Bibliotekininkas, 1937–1940), kurį leido Latvijos bibliotekininkų draugija, buvo išspausdintas reikšmingas jo redaktoriaus ir bibliofilo G. Šaurumo straipsnis apie senuosius latviškus spaudinius užsienio biblio tekose. Per 30 publikacijų įvairiais knygininkystės klausimais (tarp jų apie Latvijos XVI–XVIII amžiaus knygas ir mokymo literatūrą) pasirodė leidinyje „Izglītības Ministrijas Mēnešraksts“ (Švietimo ministerijos mėnraštis, 1920–1939). Reikia pažymėti, kad tuo laikotarpiu sukaupta faktinė medžiaga vėliau buvo naudojama monografijose apie Latvijos knygininkystę, išleistose septintajame ir aštuntajame XX a. dešimtmetyje.
Tuo metu taip pat pasirodė populiari Latvijos knygininkystės studija Knyga, jos istorija (K. Dziļleja, 1935). Išleisti reprezentaciniai leidiniai apie Latvijos knygų parodas Maskvoje (1940) ir Leipcige (1942). Vokiečių okupacijos metais pasirodė knygininkystės problemas nagrinėjančių straipsnių „Izglītības Mēnešraksts“ (Švietimo mėnraštis, 1942–1944) ir „Latvju Grāmatnieks“ (Latvijos bibliofilas, 1943–1944).
Latvijos nepriklausomybės praradimas ilgam sustabdė šalies knygotyros raidą. Kai kurie autoriai (K. Draviņš) dirbo tremtyje. Kiti (J. Straubergs, K. Egle) negalėjo atsidėti moksliniam darbui, nes sovietų valdžia draudė jiems dirbti profesinį darbą universitetuose ir bibliotekose.