Pastarųjų dešimtmečių lingvistiniuose tyrimuose daug dėmesio skiriama žymikliams, atskleidžiantiems santykį tarp atskirų diskurso dalių ir diskurso kūrėjų, t. y. kalbėtojo ir klausytojo. Lietuvių kalbotyroje tyrimų, skirtų diskurso žymikliams, ypač sakytinėje kalboje, kol kas vis dar labai nedaug. Todėl šio straipsnio tikslas – remiantis įvairiais empirinės medžiagos šaltiniais (sinchroniniais ir diachroniniais), apžvelgti dažniausių diskurso žymiklių sakytinėje lietuvių kalboje vartosenos ypatumus ir aptarti galimą jų semantinės ir pragmatinės raidos kelią. Tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma tirtų kalbinių vienetų sakytinėje kalboje nėra dažnai vartojami pirmine – propozicine – reikšme, o pasitelkiami įvairioms pragmatinėms funkcijoms atlikti. Vienos iš pragmatinių funkcijų yra tekstinės, struktūruojančios diskursą, o kitos – tarpasmeninės, rodančios kalbėtojo santykį su pašnekovu. Atlikus pasirinktų senųjų XVI–XVII a. raštų analizę matyti, kad daugelis dabartinėje sakytinėje kalboje įsitvirtinusių diskurso dalelyčių yra prieveiksminės, rečiau – įvardinės kilmės. Imperatyvinių veiksmažodžių formų pragmatiškėjimas, tikėtina, prasidėjęs vėlesniu kalbos raidos etapu. Lietuvių kalbos diskurso žymiklių reikšmių kaita sietina su universaliais diskurso žymiklių raidos procesais.