Šiame straipsnyje skaitytojas ras daug daugiau klausimų, negu nurodyta pavadinime (šitie – patys svarbiausi, apibendrinantys), ir labai mažai atsakymų, tačiau toks ir yra straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į iki šiol nepastebėtus, menkai aptartus ar primirštus lie-tuvių kalbos prozodijos dalykus. Svarbiausi keliami klausimai ir nagrinėjami dalykai yra trys: pirmasis – kas sudaro kalbinio fenomeno, vadinamo lietuvių kalbos priegaidžių nive-liacija, esmę ir su kokiomis problemomis susiduriama jį tiriant. Čia keliami terminologijos, taip pat tyrimų paradigmų (fonetinės, fonologinės, perceptyvinės) santykio bei empirinės tyrimų apimties klausimai. Antrasis straipsnyje nagrinėjamas klausimas yra terminologinis: lietuvių kalbos priegaidės ar tonai? Atsižvelgiant į toninių kalbų tipologiją ir lietuvių kalbos padėtį, siūloma į lietuvių lingvistinę apyvartą įsivesti tono terminą ir atskirai diskutuoti dėl konkrečių tonų, kurie įprastai vadinami tvirtaprade ir tvirtagale priegaide, įvardijimo – pavyzdžiui, vienas iš variantų galėtų būti akūtinis ir cirkumfleksinis tonai. Trečiasis klausimas – ar lietuvių kalba dvigarsiuose turi priegaides (tonus)? Yra įsitvirtinusi nuomonė, kad stan-dartinėje lietuvių kalboje priegaidės dvibalsiniuose ir dvigarsiniuose skiemenyse yra gerai skiriamos. Šiame straipsnyje pateikiami fonologiniai argumentai leidžia kelti darbinę hipote-zę: ar nevertėtų peržiūrėti fonologinio diftongų prozodijos statuso. Greta dabar įsigalėjusios tradicinės nuomonės, kad diftonguose matyti fonologinis akūto ir cirkumflekso kontrastas, galima svarstyti ir alternatyvą: kad čia diferencinę funkciją atlieka ne prozodinis elementas priegaidė, bet prozodinis elementas kirtis. Ši mintis iš principo nėra nei originali, nei nauja, ji remiasi Jono Kazlausko teiginiais, kuriuos straipsnyje stengiamasi sustiprinti. Kokių nors išvadų straipsnyje nepateikiama, jis yra kvietimas diskutuoti.