Arealinis tipologinis lietuvių kalbos tarmių kompleksiškumas
Straipsniai
Vytautas Kardelis
Vilniaus universitetas
Publikuota 2017-12-20
https://doi.org/10.15388/LK.2017.22550
PDF (Anglų)

Reikšminiai žodžiai

dialektologija
arealinis tipologinis
kompleksiškumas
fonologija
žemutinių balsių pakilimo kaita
trumpųjų balsių sistema
automatinės kokybinės kaitos
balsių redukcija

Kaip cituoti

Kardelis, V. (2017) “Arealinis tipologinis lietuvių kalbos tarmių kompleksiškumas”, Lietuvių kalba, (11), pp. 1–15. doi:10.15388/LK.2017.22550.

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš perspektyvinių lietuvių dialektologijos žingsnių, aptartų 2016 m. pabaigoje elektroniniame žurnale „Lietuvių kalba“ publikuotame straipsnyje „Septyni lietuvių dialektologijos žingsniai“. Šiam žingsniui apibūdinti geriausiai tinka vokiečių lingvisto Alfredo Lamelio darbuose vartojamas terminas arealtypologische Komplexität, kurio lietuviškas atitikmuo galėtų būti arealinis tipologinis kompleksiškumas. Kompleksiškumo konceptas yra susijęs ne su noru ir siekiu klasifikuoti tarmes pagal tam tikras atskiras „skiriamąsias ypatybes“, bet su mintimi, kurią akivaizdžiai remia empiriniai faktai, kad diatopinių variantų paplitimas kalbinėje erdvėje yra labai kompleksiškas.
Žvelgiant į lietuvių dialektologijos tyrimų kontekstą labai aiškiai matyti, kad kompleksiš-kumo konceptas iki šiol nėra tinkamai diskutuotas, konkrečių tyrimų beveik nėra.
Pats bendriausias metodologinis principas, kurį reikėtų taikyti atliekant arealinį-tipologinį lietuvių kalbos tarmių kompleksiškumo tyrimą, straipsnyje vadinamas nuošalės principu. Tai reiškia, kad reikia atsiriboti nuo iki šiol lietuvių dialektologijoje įprastos tyri-mų tradicijos ir: a) nuo siekio tarmes tipologiškai suklasifikuoti, b) nuo visų iki šiol paskelbtų lietuvių kalbos tarmių klasifikacijų, c) nuo dabartinėje klasifikacijoje (ir ankstesnėse klasifikacijose) esančių skiriamųjų ypatybių, d) nuo noro tikslinti tarmių ir patarmių ribas.
Antrasis bendrojo pobūdžio teorinis kriterijus yra susijęs su požiūriu į kalbos sistemą. Šiuo atveju remiamasi diasistemos konceptu, į dialektologijos apyvartą įvestu Urielio Weinreicho (1954; 1974). Visą lietuvių kalbos plotą su visais jo diatopiniais variantais gali-ma interpretuoti kaip lietuvių kalbos diasistemą, susidedančią iš atskirų sistemų.
Tinkamiausi, patogiausi ir universaliausi kriterijai empirinei medžiagai tirti, kuriuos dik-tuoja ilgametė fonologinių tyrimų teorija ir praktika, yra: 1) vokalizmo sistemos narių kokybė, 2) vokalizmo sistemos narių kiekybė, 3) vokalizmo sistemos narių kokybės ir kiekybės tarpusavio santykis. Kadangi čia turime reikalo su lietuvių kalba, turinčia sudėtingą prozodinę sistemą, tad būtina įsivesti dar vieną kriterijų – 4) kirtį.
Empiriniai duomenys tyrimui imti iš modernių, fonologinių „tarmių gramatikų“. Šiame straipsnyje neapimta visa lietuvių kalbos diasistema, analizuojama tik jos aukštaitiškoji dalis.
Pagrindinės fonologinės ypatybės, kuriomis remiantis galima aprašyti lietuvių kalbos aukštaitiškosios diasistemos bazinį vokalizmo sistemos modelį, yra šios penkios:
1) ilgųjų balsių sistema kirčiuotoje pozicijoje; 2) žemutinių balsių pakilimo kaita; 3) trumpųjų balsių sistema kirčiuotoje pozicijoje; 4) automatinės kokybinės kaitos; 5) balsių redukcija (trys laipsniai).
Pagal šias ypatybes aprašytas bazinis vokalizmo modelis gana aiškiai sako, kad lietuvių dialektologijos veikaluose postuluojama didelė lietuvių kalbos tarmių diferenciacija gali turėti tik fonetinį – bet ne fonologinį! – pagrindą ir tik fonetinių ypatybių skirtumais gali būti grindžiama. Fonologinis požiūris į lietuvių kalbos aukštaitiškąją diasistemą jokios drastiškos ar itin didelės diferenciacijos nerodo. Be to, norom nenorom ryškėja ir toks dalykas – kuo daugiau ypatybių bendrinama, tuo mažėja, palyginti, pavyzdžiui, su A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus klasifikacija, pavienių, mažesnių, pagal vieną ypatybę išskirtų tarminių vienetų. Tokiu būdu po truputį ima dėliotis lietuvių kalbos tarmių, šiuo atveju lietuvių kalbos aukštaitiškosios diasistemos, kompleksiškumo dėlionė. Iš straipsnio pabaigoje pateiktos matricos aiškiai matyti, kad lietuvių kalbos aukštaitiškoji diasistema kol kas dalijasi į tris zonas, kurias matricoje reprezentuoja skirtingos spalvos.

PDF (Anglų)

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.