Straipsnyje analizuojama, kaip Heideggeris formuluoja ir svarsto ontologinio skirtumo problemą fenomenologiniame kontekste. Metafizinė tradicija mąstė perskyros tarp būties ir esinio perspektyvoje, tačiau pats ontologinis skirtumas nebuvo tematizuotas. Kadangi vienintelė ir tikra filosofijos tema, anot Heideggerio, yra būtis, būtina ją apmąstyti iš naujo, o kartu pamatyti ir užslėptą ontologinį skirtumą. Ontologinio skirtumo problemą Heideggeris pirmiausia aptaria Kanto terminais, pasitelkdamas šio tezę, kad būtis nėra realus predikatas. Taip pat straipsnyje parodoma, kaip ontologinio skirtumo problemą Heideggeris plėtoja pasitelkdamas štai-būties, būties prasmės, esinių ir laiko temas. Štai-būtis yra ypatingas esinys, kuris iš anksto numano esinių ir būties skirtumą, tačiau tam, kad skirtumas būtų išaiškintas, reikia atskleisti tiek pačios štai-būties, tiek esinių būties prasmę. Analizė parodo, kad būties prasmė atsiskleidžia per laikiškumą. Laikiškumas leidžia pamatyti ir ontologinį skirtumą tarp būties ir esinio.