Straipsnyje nagrinėjamos Arvydo Šliogerio, Hanso-Georgo Gadamerio ir Martino Heideggerio meno kūrinio ontologinės tiesos interpretacijos. Autoriams būdingas esminis bendras bruožas – jų supratimu, meno kūrinyje galima atverti ontologinę tiesą. Ši bendrystė skatina jų koncepcijas laikyti heidegeriško tipo meno supratimu. Bet straipsnyje argumentuojama tezė, kad nors teorinio svarstymo dalyviams būdingas bendras įsitikinimas apie ontologinės tiesos atverties galimybę meno kūrinyje, jų tiesos sampratos fundamentaliai skiriasi, visų pirma, dėl santykio su kalba. Pirmojoje straipsnio dalyje atskleidžiamos autorių meno kūrinio ontologijos sampratos, patirties struktūros, kalbos svarba ir tiesos interpretacijos. Antrojoje dalyje eksplicitiškai demonstruojami reikšmingiausi meno kūrinio ontologijos ir tiesos sampratų įtampų ir panašumų taškai. Tyrimo metu pasirodo, kad kalba, kaip pamatinė sandūros su pasauliu plotmė, meno kūrinio patirtyje yra verčiau klaidinanti negu tiesą atverianti.