Apžvelgiami religinių problemų sprendimai I. Kanto filosofijoje. Teigiama, kad kritiniu laikotarpiu I. Kanto pažiūros į pažinimą buvo prieštaringos, jis tęsė agnostikų ir skeptikų tradicijas. Pripažino Dievo buvimą ir sielos nemirtingumą, šias dogmas mėgino pagrįsti etiniais argumentais. Kritikavo ontologinį, kosmologinį ir fizinį teleologinį Dievo buvimo įrodymą, kurie negali būti pagrįsti jokiais empiriniais faktais. Tvarka ir tikslingumas gamtoje turi būti aiškinami gamtinėmis priežastimis ir gamtos dėsniais. Aukščiausio tobulumo idėja nepaaiškina egzistavimo būtinumo. Tikėjimą stebuklais I. Kantas laikė nemokšiškumo požymiu. Autorius teigia, kad ketvirtosios antinomijos antitezė, skelbianti, kad niekur nėra absoliučiai būtinos esmės, nepalieka vietos Dievui, pirmajai pasaulio priežasčiai. I. Kantas kritikavo tradicinį teologų požiūrį į moralę teigdamas, kad moralės dėsniai yra ne Dievo duoti, bet yra kuriami žmogaus proto.
