Santrauka
Straipsnyje apžvelgiami universalaus vokiečių mokslininko Pilypo Aureolo Teofrasto Bombasto fon Hohenheimo (1493–1541), pasivadinusio Paracelsu, gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai bei jo požiūris į mediciną. Autoriaus nuomone, medicina sudarė Paracelso mokslinės veiklos branduolį. Jis teisingai aprašė kai kurias profesines, kalnakasiams būdingas ligas ir gana racionaliai priėjo prie jų gydymo, turėjo subtilų supratimą apie vaistų dozavimą, rekomendavo žaizdas pridengti švariais tvarsčiais ir panašiai. Teigiama, kad principinį poveikį medicinos raidai turėjo jo pažiūros į chemijos reikšmę gydymui ir praktinė šios krypties veikla, taip pat supratimas apie glaudžiausią ryšį tarp chirurgijos ir terapijos, aktyvi šio požiūrio propaganda ir mėginimai pritaikyti jį praktiškai. Mediciną Paracelsas laikė viską apimančiu mokslu todėl, kad ji rūpinasi žmogaus gerove, o žmogus yra pasaulio centras ir viso sutvėrimo galutinis tikslas. Žmogus (mikrokosmas) atspindi visą Visatos (makrokosmo) įvairovę. Pabrėžiama, kad Paracelsui buvo būdinga kova prieš sustabarėjusius, dogmatizuotus, medicinos pažangai kliudančius autoritetus.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Alfredas Tytmonas,
Medicina kaip sociologinio tyrinėjimo objektas
,
Problemos: T 16 (1975): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Apie mokslo genezę
,
Problemos: T 27 (1982): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Ž. O. de Lametri ir jo filosofija
,
Problemos: T 38 (1988): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Ką daryti su „religine dorove“?
,
Problemos: T 27 (1982): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Mokslo istorinių tyrimų poslinkiai
,
Problemos: T 18 (1976): Problemos
-
Alfredas Tytmonas,
Mokslas interpretacijų sankryžoje
,
Problemos: T 28 (1982): Problemos