Straipsnyje pateikiami ir aptariami Renesanso epochos filosofijos bruožai. Dažniausiai Renesanso epochos kultūra bei ideologija apibūdinama kaip humanizmas siaurąja šio žodžio prasme, kai kalbama apie pirmuosius Italijos ir kitų kraštų Renesanso kultūros atstovus, kurie savo kūryboje labai plačiai rėmėsi antikinės pasaulietiškosios minties kūriniais bei panaudojo juos. Pažymėtina, kad pirmajai Renesanso fazei būdingas humanistinis žmogaus prigimties aukštinimas. Ši tendencija daugiausia išlieka, kaip ir antikinių šaltinių naudojimas, ir antroje Renesanso fazėje – reformacijoje, iš dalies ir trečiosios fazės – kontrrefomacijos – pradžioje. Pažinimo teorijoje Renesanso mąstytojai labai kritiškai vertino scholastinę logiką, jie teikė pirmenybę jutimiškam patyrimui kaip pradiniam pažinimo etapui. Etikoje buvo glaudžiai susipynusios epikūrizmo ir stoicizmo idėjos, būdinga apeliacija į žmogaus natūralius poreikius, akcentuojamas jo prigimties individualizmas ir pan. Renesanso epochos sociologinės koncepcijos visuomenę aiškino kaip izoliuotų individų sumą, o valstybinę valdžią jau manyta esant nepriklausomą nuo religijos ir bažnyčios autoriteto.
