Straipsnis skirtas I. Kanto požiūriui į lietuvių tautą aptarti. Istoriniai dokumentai ir kai kurių I. Kanto biografų liudijimai rodo, kad mažiausiai trys I. Kanto protėvių kartos buvo Prūsų Lietuvos (kurios didžiąją dalį gyventojų tuo laikotarpiu sudarė lietuviai) vietiniai gyventojai. Jo tėvai ir jis pats jaunystėje turėjo galimybę bendrauti su lietuviais. Straipsnio autorė daro prielaidą, kad I. Kantas gerai žinojo lietuvių nacionalinio charakterio savybes, jų buities ir kultūros ypatybes. Tokiai prielaidai pagrįsti straipsnyje pateikiamas istorinis dokumentas – I. Kanto parašyta pratarmė K. Milkaus sudarytam lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių žodynui (1800 m.), pavadinta „Draugo prierašas“ ir jos vertimas į lietuvių kalbą. Teigiama, kad remdamasis teiginiu, jog nacionalinė kalba yra žmogaus charakterio ir asmenybės formavimosi lemiamas veiksnys, I. Kantas gynė Prūsų lietuvių, taip pat ir kitų Prūsijos valstybėje gyvenusių tautų, teisę mokyklose ir bažnyčiose vartoti savo gimtąją kalbą.
