Straipsnyje analizuojama Europos filosofijos patirtis, sukaupta apmąstant žmogaus ir gamtos sąveiką. Racionalistinėje naujųjų laikų filosofijoje subjektas buvo redukuotas į žmogaus protą ir supriešintas su objektu – gamta, kuri kultūroje įgijo desubjektyvuotos ir deetizuotos realybės statusą. XIX a. vokiečių objektyvusis idealizmas įveikė kategorišką žmogaus ir gamtos supriešinimą, o pomodernizmo filosofija demaskavo jį kaip Vakarų kultūros būdą primesti žmogaus valią gamtai ir atvėrė subjekto decentracijos perspektyvą. Socialinis-ekologinis poreikis keisti žmogaus santykį su gamta skatina kelti klausimą: ar galima gamtinį objektą suvokti kaip subjektą? Straipsnyje pateikiama šio klausimo teigiamo sprendimo versija.