Straipsnyje analizuojamas Leo Strausso iškeltas istorizmo poveikis politinei filosofijai. Aptariamos istorizmo sąsajos su pozityvizmu, moderniąja politine filosofija. Aiškinamasi, kuo remdamasis istorizmas iš mokslinio diskurso eliminuoja pagrindines klasikinės politinės filosofijos problemas apie teisingumą, prigimtinę teisę ir geriausią režimą, svarstoma, kokį poveikį tai padarė visai politinei filosofijai. Straipsnyje analizuojama, kaip ir kokias istoristines nuostatas perėmė naujas politikos mokslas, kaip tai paveikė politikos mokslininkų požiūrį į filosofinę politinės tikrovės analizę. Nagrinėjamos Strausso idėjos apie istorizmo vidinius prieštaravimus, jo nesugebėjimą nuosekliai pagrįsti nei filosofinio mąstymo ribotumo, nei istoristinio požiūrio patikimumo. Iškeliama ir ginama mintis, jog politikos mokslas, perėmęs istoristines nuostatas, taip pat neišvengiamai įsivelia į prieštaravimus.
Leo Strauss: Historicism, Political Philosophy, and Political Science
Mindaugas Stoškus
Summary
The aim of this article is to discuss the influence of historicism on political philosophy which was revealed by Leo Strauss. The paper deals with links between historicism, modern political philosophy, and political science. Reasons are explicated for historicist elimination from scientific discourse of the main problems of classical political philosophy: justice, natural right, best political regime. The paper discusses the main ideas of historicism, which political science absorbed, and Strauss`s exposed contradictions of historicism, its inability to prove consistently the narrowness of philosophical thinking or the reliability of historicist attitude. Political science also becomes self-contradictory as much as it uses historicist approach.