Sociologiniai nusikaltimų prevencijos padariniai: mažinant atotrūkį tarp teorijos ir praktikos

Santrauka

Nusikalstamumo kontrolės teorijos ir praktikos šalininkai dažnai kritikuoja socialinės prevencijos metodus dėl jų neapibrėžtumo ir nepraktiškumo. Todėl politikai bei nusikalstamumo prevencijos strategijos kūrėjai pirmenybę teikia situacinės prevencijos priemonėms, kurių poveikis, siekiant eliminuoti nusikalstamumą skatinančias situacijas, yra lengviau pamatuojamas. Tačiau nusikalstamumo prevencijos tyrimai patvirtina faktą, kad prevencijos efektyvumas priklauso nuo pokyčių tiek fizinėje, tiek ir socialinėje aplinkoje. Kaip rodo naujausi nusikalstamumo prevencijos tyrimai, tik derinant socialinės ir situacinės prevencijos metodus galima sumažinti ilgalaikį nusikalstamumo lygmenį. Todėl „naujasis nusikalstamumo prevencijos mokslas“, tiriantis socialinės prevencijos reikšmę kontroliuojant nusikalstamumą, nukreipia kriminologų ir prevencijos praktikų dėmesį sociologinių teorijų link. Pastarosios nusikalstamumo priežasčių ieško socialinėje individo aplinkoje. Sociologinių teorijų, aiškinančių nusikalstamumo priežastis, gausa ir įvairovė patvirtina socialinių nusikalstamumo prevencijos metodų svarbą. Sociologinių teorijų pliuralizmas kriminologijoje rodo, kad svarbu nusikalstamumą apibrėžti. Kartu išryškėja apibrėžimo reliatyvumas bei kintamumas. Pavyzdžiui, Christie apibūdina nusikalstamumą kaip sąvoką, kuri sukuriama tam tikros visuomeninės grupės interesams tenkinti. Kitaip sakant, nusikalstamumas egzistuos tol, kol egzistuos juo suinteresuotų, tiesiogiai ar netiesiogiai su juo susijusių, individų grupės (Christie 1982; 72). Nepaisant to, nusikaltimas apibrėžia įvairovę veiksmų ir yra tik viena iš deviacijos formų. Plačiąja prasme nusikalstama veikla turėtų būti apibrėžiama tokia veikla, kuri būtų laikoma nusikalstama bet kurioje visuomenėje ir kultūroje. Todėl nusikalstamumo nagrinėjimas siejasi su universalaus apibrėžimo ieškojimu, nesivadovaujant tik teisiniu ar elgesio sutrikimų aspektais, tačiau apimant kultūrinį veiksmo kontekstą. Šis ieškojimas taip pat atspindi teorinio nusikalstamumo dėmens svarbą ir glaudų ryšį tarp veiksmo apibrėžimo ir jo priežasčių išaiškinimo. Galima teigti, kad kriminologijos mokslo šaknys slypi sociologinių teorijų prielaidose. Tradicinė nusikalstamumo sociologija remiasi žymiaisiais Durkheimo teiginiais apie anomijos („benormiškumo“, ar normų krizės) situaciją visuomenėje ir su ja susijusią socialinę patologiją, kuri, autoriaus teigimu, yra neišvengiamas bet kurios „normalios“ visuomenės reiškinys. Durkheimo mintis pratęsė kriminologinės „įtampos“ krypties šalininkai: Mertonas, Albertas Cohenas, Clowardas ir Ohlinas. Pagrindiniai šių autorių teiginiai aiškina nusikalstamumą kaip individų nesugebėjimo prisitaikyti prie esamų socialinių sąlygų bei ribotų galimybių pasiekti norimą tikslą (žemo statuso, ekonominės bei socialinės padėties) padarinius. Šiais teiginiais taip pat remiasi „subkultūrų“ teorija, teigianti, kad nusikalstamą elgesį lemia nusikalstamų „sub-kultūrinių“ grupių susidarymas (Vold et al. 1998; 167–168). Meado simbolinės sąveikos idėjos atsispindi Sutherlando bei Gressey „skirtingos asociacijos“ teorijoje, kuri teigia, jog nusikalstamas elgesys išmokstamas siekiant susitapatinti su nusikalstama grupe. Matza sujungia šiuos teiginius, siekdamas atskleisti socialinę nusikalstamumo konstrukciją. Autorius teigia, jog nusikalstama veikla atliepia individo reakciją į neigiamą visuomenės požiūrį jo atžvilgiu. Millso, Scotto ir Lymano požiūriu, svarbūs pasakymai bei gestai, kurie naudojami apibūdinant individus ar jų elgesį. Neigiami, žeminantys posakiai ar gestai gali neigiamai paveikti individo savęs suvokimą ir vertinimą. (Cullen ir Agnew 1999; 88–90). Pastarosios mintys plėtojamos Beckerio „etikečių klijavimo“ teorijoje. Ši teorija įvardija moderniosios „sociologinės kriminologijos“ pradžią. Beckeris teigia, jog nusikalstamumą apibūdinantį elgesį (pavyzdžiui, deviacijos) lemia neigiamų etikečių (visuomenėje naudojamų neigiamų apibrėžimų, apibūdinimų) „klijavimas“ individams ar grupėms. Visuomenės reakcija į šią etiketę sustiprina individo nusikalstamo elgesio tendencijas (Rock 1997; 257). „Etikečių klijavimo“ teiginiai atskleidžia glaudų ryšį tarp nusikalstamos veiklos apibrėžimo bei šią veiklą sukėlusių priežasčių. Nusikalstamumo „etikečių klijavimo“ įtaką visuomenės reakcijoms bei tolimesnes šių reakcijų pasekmes individų elgesiui iliustravo Stanley Cohen (Stanley Cohen 1972). Vienas esminių „naujosios sociologinės kriminologijos“ uždavinių siejamas su galimybėmis kontroliuoti ir koreguoti nusikalstamą elgesį siekiant eliminuoti anksčiau paminėtas socialines priežastis. Þymiausias kontrolės teorijų atstovas Hirshi teigia, jog, kalbant apie nusikalstamumo kontrolę, svarbiausia atsakyti į klausimą, kodėl kai kurie individai nenusikalsta? Nusikalstamumą autorius aiškina susilpnėjusiais socialiniais saitais tarp individo ir pagrindinių socialinių institutų. Hirshi ir Gottfredson teorinis socialinės kontrolės modelis sieja asmens savikontrolę ir nusikalstamumą skatinančią aplinką. Kiekvienas individas kitaip reaguoja į aplinką, o tai susiję su savikontrolę išreiškiančiomis asmens savybėmis. Pavyzdžiui, pagal Hirshi ir Gottfredson, silpnos savikontrolės individai yra aktyvūs, paviršutiniški, nesugebantys užmegzti ilgalaikių ryšių, siekiantys trumpalaikio pasitenkinimo. Tokie individai yra jautresni aplinkos pokyčiams, greičiau tampa deviantinės grupės nariais (Hirshi ir Gottfredson 1990; 4). Ši teorija yra kritikuojama dėl tyrimais nepagrįstos savikontrolės sampratos apibendrinimo: stiprios savikontrolės individai taip pat gali pasukti nusikalstamu keliu. Nusikalstamumo prevencijai svarbūs socialinės kontrolės teorijos teiginiai, siejantys individo amžiaus pokyčius (individui bręstant savikontrolės požymiai kinta) ir ankstyvąją jo socializaciją. Pasak Hirshi ir Gottfredson, silpna savi-kontrolė yra netinkamos ankstyvosios socializacijos pasekmė. Todėl socialinės prevencijos metodai pirmiausia turėtų apimti šią sritį. Daugelis kriminologų, ieškančių koreliacijos tarp teorijos ir praktikos, teigia, kad nusikalstamumo prevencijos strategijos kūrėjai turėtų atsižvelgti į teorinių teiginių įvairovę. Vis dėlto tokios teorinių modelių įvairovės pritaikomumas praktikoje – abejotinas, pirmiausia dėl to, kad reikalauja ne tik aukštos strategijos kūrėjų kompetencijos, bet ir ypatingų praktinių įgūdžių. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad socialinės nusikalstamumo prevencijos praktika yra tas žinojimo šaltinis, iš kurio „semia“ žinias kriminologijos teoretikai. Daugiausia informacijos „nusikalstamumo prevencijos teorijos“ kūrėjams suteikia strategijų, metodų bei programų stebėjimas ir vertinimas. Toks vertinimo tyrimas turi prasmę tik tada, kai jis pagrįstas moksliniais tyrimo metodais, apimančiais tiek raidos, tiek ir rezultatų vertinimą. Tačiau moksliškai pagrįsti vertinimai dažnai yra nepriimtini prevencinių strategijų kūrėjams. Siekdami išvengti kritikos, politikai ir strategai verčiau atsisako socialinės prevencijos, kaip netinkamo nusikalstamumo mažinimo metodo. Moksliškai pagrįstų socialinės prevencijos programų vertinimo trūkumas riboja žinių, reikalingų socialinės prevencijos metodų kūrimui, generavimą ir perdavimą bei mažina pasitikėjimą socialinės prevencijos programomis.