Daugumoje Europos šalių vyraujanti kalbų standartizacijos ideologija palaiko menkesnę tarmių socialinę vertę palyginti su standartine kalba, tačiau kai kur (pvz., Šveicarijoje, Liuksemburge, Slovėnijoje, Italijoje ir kt.) tarmės gyvai vartojamos ir viešojoje komunikacinėje erdvėje. Ypatingas yra Norvegijos atvejis, kur vietinės tarmės kaip sakytinis kalbinis kodas beveik visuotinai visų socialinių sluoksnių vartojamas visuose domenuose. Tokių šalių pavyzdžiai rodo kalbų politikos, kalbinių nuostatų svarbą kalbinės įvairovės išlaikymui, vietinių tarmių gyvybingumui. Šiame straipsnyje analizuojamos Lietuvos miestų moksleivių kalbinės nuostatos tarmių atžvilgiu. Nagrinėjant projekto „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013“ devynių Lietuvos miestų mokyklose surinktus duomenis, aiškinamasi tarmių socialinė vertė, atvirasis ir paslėptasis prestižas. Organizuotų grupių diskusijų ir eksperimento medžiagos analizė rodo menkesnį tarmės statusą ir prestižą palyginti su bendrine kalba, bet kartu atskleidžia su tarme susijusį socialinį patrauklumą.