Fatinė kalbos funkcija ir jos sociokultūrinis turinys

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama fatinė kalbos funkcija, kuri apibrėžiama kaip viena iš kalbos funkcijų, kuri skiriasi nuo komunikacinės tuo, kad pasireiškia situacijose, kai nesiekiama iš karto perduoti informacijos, o siekiama palaikyti normalias bendravimo sąlygas, parengti klausantįjį informacijai. Lingvistinėje fatinės funkcijos interpretacijoje iškyla kalbos originalumo ir štampų, kalbos vieneto apimties, kalbos ženklo daugiaprasmiškumo, kontekstinių reikšmių ir kiti klausimai. Remiantis šios funkcijos tyrinėjimais, galima pagrįsti tam tikras supozicijas kalbos kilmės, kalbos ir mąstymo bei kalbos mechanizmo ir praktikos klausimais. Analizuojamos fatinės kalbos funkcijos socialinės-kultūrinės reikšmės, aptariami objektyvūs ir subjektyvūs jų implikacijų šaltiniai bei sąlygos. Dažniausiai fatinė kalba kaip priemonė būna naudojama norint susipažinti su pašnekovu ir pajusti jo ketinimus, tam pasitelkiamos pagrindinės jos funkcijos: savisauga, mandagumas, pramoga, komunikabilumas, priedanga, socialinės ir etinės priklausomybės įtvirtinimas. Svarbiausiu dalyku komunikuojant išskiriamas geras, formalus tonas, tik jis gali sumažinti įvairų intymumo aspektą; geras tonas – tai dėmesys, pagarba, atstumas.