Rusų kalbos tarties mokymo lingvistinis pagrindimas (Iš darbo patyrimo, mokant lietuvius)
1 . Mokant lietuvius rusų kalbos, svarbu ne tik lavinti jų įgūdžius taisyklingai tarti rusų kalbos garsus, bet ir mokyti juos taisyklingai rusiškai rašyti. 2. Mokant lietuvius rusų kalbos literatūrinės tarties, netikslu juos pratinti taisyklingai tarti tik atskirus garsus. Kadangi kiekvienas garsas užima tam tikrą vietą kalbos sistemoje, tai lavinimas taisyklingai tarti garsus privalo remtis rusų ir lietuvių kalbų fonetinės ir fonologinės sistemų sugretinimu . 3. Sugretinimo metodas reikalauja , kad besimokantis sąmoningai apvaldytų j am neįprastą artikuliaciją ir kartu sugebėtų atsiriboti nuo savo gimtosios kalbos garsų tarimo, įsisavindamas svetimos kalbos garsus. Ypač yra nelengva apvaldyti tuos svetimos kalbos garsus ir garsų junginius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs į gimtosios kalbos garsus, o iš tikrųjų tas „panašumas" tėra tik tariamas. 4. Mokant lietuvius rusų kalbos balsių tarimo, reikalinga atkreipti dėmesį visų pirma į tokius momentus: a ) į bendrą artikuliacinių padargų neįtemptumą, b) į kokybinį rusų kalbos balsių pakitimą nekirčiuotoje pozicijoje ir į balsių pailgėjimo priklausomumą nuo jų padėties, e) į kokybinį balsių nevienodumą, į rusų kalbos kirčiuotų balsių tendenciją diftongizuotis, į fonetinės aplinkos įtaką balsių kokybei (visų pirma balsiui e). 5. Mokant lietuvius rusų kalbos priebalsių tarimo, reikia atkreipti dėmesį į: a) šnypščiamųjų ш ir ж prieš u ir e tarimo įsi savinimą, taip pat ш ir ж tarimą junginiuose шё ir жё; b) minkštųjų priebalsių т' ir б' tarimą, ypač prieš balsius u ir e; e) priebalsio л tarimą prieš minkštuosius priebalsius ir л‘ minkštojo tarimą prieš kietuosius priebalsius; d) minkštųjų priebalsių tarimą žodžio gale, ypač minkštojo priebalsio ф‘; e) priebalsių palatalizacijos pobūdį prieš balsius u ir e; f ) ilgųjų priebalsių tarimo įsisavinimą, visų pirma, morfemų sandūroje ir prielinksnio su po jo einančiu žodžiu junginyje.